Aktualiausios Biržulio teritorijos gamtosauginės problemos yra susijusios su žemių melioracijos smarkiai pakeistu Biržulio ežeru ir apyežeriu.

Pietinis Biržulis (pietinė likusi ežero dalis) – sparčiai pelkėjantis vandens telkinys. Jo ekologinė būklė nėra stabili dėl mažo ežero tūrio, iš baseino pritekančios taršos (azoto ir fosforo), antrinės taršos iš susikaupusių sedimentų (sedimentuose nustatytos didelės fosforo koncentracijos). Dėl didelio organinių medžiagų kiekio, deguonies koncentracijos vandenyje didžiąją metų dalį yra mažesnės nei 5 mg/l, gilesnėse vietose – 3 mg/l, o tai jau kritinė riba daugeliui vandens gyvių.

Pietinio Biržulio apyežeryje yra ~300 ha nendrynų. Jie pasižymi itin sparčiu organinės medžiagos kaupimu (iki 1 cm per metus), be to vasarą smarkiai padidina išgarinamo vandens kiekį, dėl ko iš ežero ištekančio vandens kiekis, palyginus su įtekančiu Varnelės ir Nakačios upeliais, smarkiai sumažėja. Didžioji nendrynų dalis yra plūduriuojantys, t.y. svyruojant vandens lygiui kyla ir leidžiasi kartu su ~1 m storio šaknų ir organinės medžiagos sluoksniu. Tokių nendrynų svarba tiek biologinės įvairovės palaikymui, tiek vandens kokybei yra daug mažesnė.

Dėl apyežerio pievų tradicinio naudojimo nutraukimo nebeliko atvirų pakrančių ganyklų ir užliejamų pievų, kurios itin svarbios ežero ekologinės pusiausvyros ir biologinės įvairovės palaikymui.

Nusausinta šiaurinė buvusio Biržulio ežero dalis - draustinio dalis, tačiau biologinei įvairovei palaikyti didžiausią potencialą turinčios jos dalys - išlikę vandens telkiniai ir jų priegos - sudaro mažą teritorijos dalį. Likusę plotai užaugę tankiais krūmynais, nendrynais, kurių svarba bioįvairovės palaikymui ir kitoms aktualioms ekologinėms funkcijoms yra santykinai maža.

Biržulio ežeras su ekstensyviai naudojamomis apyežerio pelkėmis ir pievomis prieš pertvarkymus pasižymėjo išskirtine biologine įvairove. Čia klestėjo vandens, pievų ir atvirų pelkių augalija ir gyvūnija. Po pertvarkymų radikaliai sumažėjus ežero plotui, pablogėjus ekologinei būklei, o apyežeryje nustojus šienauti bei ganyti teritorijoje dominuoja nendrynai, krūmynai ir pelkėti miškai su jiems būdingomis rūšimis.

Teritorijoje išskirtos 5 Europos Bendrijos svarbos buveinės:

6270 Rūšių turtingų ganyklų ir ganomų pievų buveinės išlikusios piečiau Biržulio ežero pelkynų esančiuose Daukantų ir Šakalinės kaimuose.

6410 Melvenynų pievų medžiais ir krūmais apaugęs nedidelis plotelis kartografuotas šiauriau nuleistojo Biržulio ežero.

7140 Tarpinių pelkių ir liūnų buveinės didžiausią plotą užima pietinės Biržulio ežero dalies pelkynų plynėse. 

9080 Pelkėtų lapuočių miškų pagrindiniai masyvai išsidėstę pietinės Biržulio ežero dalies mišku apaugusiuose pelkynuose. Mažesni buveinės plotai sutinkami Biržulio ežero vakarinėje dalyje.

91D0 Pelkiniai miškai įvairaus dydžio masyvais išsidėstę vakarinėje Biržulio ežero pakrantėje.

Nuleisto Biržulio šiaurinėje dalyje gausūs saugomo liekninio beržo sąžalynai. Lingėnų kaimo pievose prie Šiaurinio Biržulio likusios "akies" yra svarbios retųjų rūšių: sibirinio vilkdalgio, vyriškosios ir šalmuotosios gegužraibių, raudonosios gegūnės augavietės.

Šiuo metu Biržulis suteikia prieglobstį šioms čia saugomoms tikslinėms paukščių rūšims:

Didysis baublys (Botaurus stelaris) įsikūręs Pietinio Biržulio nendrynuose, kuriuose sąlygos veisimuisi nėra itin palankios dėl prieinamumo plėšrūnams, dominuojančių ne iš grunto augančių, bet plūduriuojančių nendrynų bei satykinai trumpos nendryno pakraščio juostos, svarbios baublių mitybos poreikių užtikrinimui. Jų tankis Pietiniame Biržulyje nedidelis - 5-7 poros. Dar 1-2 poros reguliariai peri Šiaurinio nuleistojo Biržulio nendrynuose.

Pievinė lingė (Circus pygargus) - rūšis, kurios perėjimui tinkamos sąlygos susidarė Pietiniame Biržulyje susiformavus plūduriuojantiems nendrynams ir vykstant juose pelkėjimo procesams. Čia jų reguliariai peri 1-2 poros.

Švgždos (Porzana porzana) tinkamas buveines surado palei Varnelės deltos vagas Pietiniame Biržulyje bei viksvynuose palei nuleisto Šiaurinio Biržulio duburio vagą. Reguliariai suskaičiuojamos dvi-trys dešimtys švilpiančių patinų.

Plovinių vištelių (Porzana parva) 2-3 poros reguliariai peri Pietinio Biržulio nendrynų pakraščiuose ties Varnelės įtekėjimu bei Virvytės ištaka. Jų paplitimą riboja tinkamų buveinių su įvairaus tankumo švendrynais stoka.

Juodoji žuvėdra (Chlidonias niger) - gausiausia saugoma Biržulio ežero rūšis. Pietiniame Biržulyje ir Šiaurinio Biržulio "akyje" kasmet peri 50-80 porų, tačiau sėkmingai jauniklius išaugina tik apie pusė porų.

Mėlyngurklei (Luscinia svecica) tinkamos buveinės yra Šiaurio nuleisto Biržulio šlapiuose krūmynuose, tačiau paskutį dešimtmetį rūšis neaptikta.

Iš retųjų gyvūnų reikėtų paminėti ūdrą, kurios veiklos pėdsakų aptinkama Varnelės bei Virvytės pakrantėse.

Projekto metu Biržulio šlapynės teritorijoje nenumatoma įgyvendinti konkrečių gamtotvarkinių darbų. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas visos šlapynės ekologinės vertės padidinimo, gyvybingumo sustiprinimo priemonėms suplanuoti, paskaičiuoti ekologinės sistemos funkcijų atkūrimo alternatyvių scenarijų kaštus ir gaunamą naudą.

Informacija rengiama